Sveikinimai Vilniui, prieš 50 metų pradėjus inkstų transplantacijas

Gražus ir reikšmingas jubiliejus. Prieš 50 m. garbūs medikai atvėrė duris į naują, pažangią medicinos sritį. Tarp jų visų mūsų mylimi prof. Balys Dainys, gyd. Nijolė Stanaitytė, m. dr. gyd. Tatjana Rainienė.

Per tą 50 metų persodinta inkstų daugiau nei 2000 pacientų. Įspūdingi skaičiai, didelė patirtis. Dabar inkstų transplantacijos vyksta dviejuose centruose (Santaros ir nuo 2000 m. Kauno Klinikų), vidutiniškai per metus persodinama 70 inkstų, abiejų centrų rezultatai yra panašūs ir geri.

Kaip sako prof. N. Kuzminskis: „Inkstų transplantacijos jau nieko nebestebina, tai tapo įprasta Lietuvoje. Kartais net užsimirštam, neįvertinam to, ką turim. Tuomet kai medikai iš Šveicarijos ar kitų šalių skraidina lėktuvus į Lietuvą dėl vieno organo, mūsų pacientai kartais atsisako atvykti ar nekelia telefono ragelio“.

Plečiantis transplantacijų programai Lietuvoje, atsiranda nauji uždaviniai, nauji siekiai. Vienas iš jų – tai Lietuvos donorinės programos plėtra.

Prezidentūros ir SAM iniciatyva buvo sudaryta darbo grupė, kurioje svarstoma kaip suaktyvinti donorų išaiškinimą ir paruošimą Lietuvos ligoninėse. Daugiausia inovatyvių pasiūlymų pateikė gyd.-reanimatologas iš Kauno klinikų Tomas Tamošuitis, kuris stažavosi ir toliau tariasi su Ispanijos donorų koordinatorių tarnyba. Ispanai visiems tapo pavyzdžiu, kaip keliasdešimt kartų padidinti donorų skaičių, kaip sėkmingai panaudoti neplakančios širdies donorus.

Kauno klinikos pirmosios žengė modernų žingsnį ir pagal Ispanijos pavyzdį atskyrė organų donorų koordinatorius nuo transplantacijų komandų ir ligoninėje įdiegė pažangų koordinavimo dviem lygiais modelį.

Kita opi problema – tai didėjantis skaičius sensitizuotų pacientų tarp laukiančiųjų transplantacijos. Jų skaičius siekia daugiau 10%. Abu mūsų transplantacijos centrai turi desentizacijos protokolus ir gali tai atlikti, tačiau geriausias sprendimas būtų – įsijungti į tarptautines donorų pasikeitimo programas ir rasti tinkamą donorą. Tai turėtų būti sprendžiama nacionaliniame lygyje. Kita galimybė – tai porinės gyvos donorystės modelis, kuris ,deja ,Lietuvoje dar neveikia.

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie personalizuotą mediciną, nukreiptą į atskirą žmogų, individą. Tos pačios tendencijos stebimos ir transplantacijoje, kur siekiama nuo bendrų imunosupresijos schemų pereiti prie individualių. Tuo tikslu Kauno klinikose pradėti farmakogenetiniai ir farmakodinaminiai imunosupresantų tyrimai.

Taip pat tiek Santaros, tiek Kauno klinikų transplantacijos centrai dalyvauja moksliniuose tyrimuose, ieškančiuose biožymenų, kurie leistų anksti diagnozuoti transplantuoto inksto atmetimą, gal net ir neatliekant inksto biopsijos.

Siekiant kuo geresnių ilgalaikių inkstų transplantacijos rezultatų, kad kuo mažiau būtų tiek ūmių, tiek lėtinių transplantuoto inksto atmetimo reakcijų, reikėtų, kad Lietuvoje būtų įdiegti dar jautresni imunologiniai tyrimai, kurie leistų dar geriau parinkti donorą.

Tik veikiant visiems kartu ,galime daug pasiekti, net ir tai, kas kartais atrodo neįmanoma.

Jūsų prezidentė     Prof. Inga Arūnė Bumblytė